Po vasaros džiaugsmų grįžtant į mokslus ar darbus verta apsvarstyti, ar žinau, ko noriu, ko siekiu, kur link kreipiu savo gyvenimą, save. Ar man patinka eiti tamsoje, apgraibomis ar noriu pasišviesti viena žvake ar ryškiu žibintu. Jei patinka eiti tamsoje kliūvant už kupstų,- toliau nebeskaitykite Šis straipsnis neskirtas ir tiems, kurie puikiai suvokia bei pasiekia savo tikslus ar yra patenkinti savo gyvenimo kryptimi. Su likusiais drauge noriu apsvarstyti klausimus: kas svarbiau: tikslas ar kryptis? Kaip užsibrėžti ir siekti tikslų? Kas kliudo juos pasiekti?

Pagal Aristotelį, tikslas „pirma, reiškia daiktą, dėl kurio kas nors vyksta, o antra – tą būtybę, kuriai tas daiktas yra tikslas“. Taigi tikslas ne tik parodo, kodėl kažką veikiame, bet ir nusako mus pačius, padeda įprasminti, realizuoti save. Tikslas nėra kažkas neapibrėžo – priešingai: pagal dabartinę terminologiją tikslą galime vadinti tikslu tik tada, kai jis yra aiškiai apibrėžtas, išmatuojamas, turi terminus ir gali būti pasiektas. Kaip manote, kuris žmogus greičiau nuvyks į kelionę, tas, kuris galvoja „noriu aplankyti Graikiją“ ar tas, kuris mano „noriu per pusę metų susitaupyti keturis tūkstančius litų kelionei į Graikiją“? Greičiausiai, kol pirmasis pirks naujus batus ir kostiumą, antrasis jau pakuosis lagaminus. Aiškus tikslo suvokimas neleidžia nukrypti nuo tikslo (mūsų pavyzdyje – užuot pirkęs batus antrasis personažas taupo pinigus kelionei); laiko terminas neleidžia tiklo siekimui išsitęsti neribotai ilgą laiką (juk antrasis personažas į Graikiją nori nuvykti ne tuomet, kai išeis į pensiją:); galimybė pasiekti tikslą yra svarbi, kad tikslo siekimas nekeltų frustracijos (mūsų personažas gauna didesnį atlyginimą nei vidutinis, taigi tikslas realus), tikslo išmatuojamumas svarbus, kad žinotume, kada jau tikslą pasiekėme ir kada reikia pradėti keltis naujus tikslus (personažas bus pasiekęs tikslą, kai susitaupys reikiamą sumą kelionei ir į ją nuvyks). Mąstymo logika atrodo paprasta, tačiau pakelėje daugelis suklumpa. Kodėl? Dažniausiai suklupimas susijęs su tikslo apibrėžime esančiais kriterijais, kuriuos jau aptarėme. Jei tiksliai nesuvokiame, ko norime, kaip galime tai pasiekti? Jei nenustatome sau laiko termino, iki kada norime pasiekti tikslą, kaip galime pykti ant savęs, kad jo dar nepasiekėme? Jei siekiant tikslą kyla nerimas, verta savęs paklausti – ar ne per aukštą tikslą išsikėliau (juk lengviau lipti laiptą po laipto, nei iškart peršokti į kitą aukštą). Ir visuomet svarbu savęs paklausti: kaip žinosiu, kad tikslas jau pasiektas. Jei šie kriterijai apibrėžti ir aiškūs, tikslą pasiekti dar gali sukliudyti veiksmų plano nebuvimas ar jo nesilaikymas. Tiesa, be ryžto ir atkaklumo tikslus pasiekti sunku. O kas jei neturime išsikėlę jokio tikslo? Anot žymaus psichologo A. Adlerio, dar ankstyvojoje vaikystėje kiekvienas išsikeliame sau tikslą: kadangi tuo metu būname maži ir daug ko, ko norime, patys padaryti negalime, tas tikslas dažnai susijęs su pranašumo siekimu, tačiau gali būti ir kitokių dar kūdikystėje nusibrėžtų „gyvenimo linijų“ (norintiems plačiau į tai pasigilinti, rekomenduoju A. Adlerio knygą „Žmogaus pažinimas“). Gal dėl ankstyvojoje vaikystėje išsikelto pirmavimo tikslo, gal dėl to, kaip mus vertino tėvai (už pasiekimus, ar tiesiog už tai, kad esame), gal dėl kitų aplinkybių ir asmeninių savybių, vieniems tikslo pasiekimas yra itin svarbus, kitiems svarbiau ne pats tikslas, o mėgavimasis procesu. Tai atrodo maždaug taip, kai jauti, esi sąmoningai pasirinkęs gyvenimo kryptį, bet pasirinkta kryptis arba tu pats sau gali leisti nesikelti terminų, nevertinti savo darbo ir rezultatų, o tiesiog mėgautis tuo, ką darai. Turbūt sunkiai įsivaizduotume dailininką, išsikeliantį sau tikslą nutapyti paveikslą per tam tikrą laiką, vertą tam tikros pinigų sumos. Tai būtų ne menas, o automatizmas. Žaidėjų pažįstu ir siekiančių tikslų, ir besimėgaujančių pasirinkta kryptimi. Kas geriau? Kiekvienam savaip. Svarbu, kad gyvenimo kryptis ar tikslai būtų sąmoningi, mūsų pačių. Dar geriau, jei pasirinkti.